Stilistikos, kaip savarankiškos disciplinos, kontūrai Lietuvoje ėmė ryškėti tik XX a. pradžioje. Pirmasis lietuvišką stilistikos veikalą 1918 m. parašė K. Bizauskas pavadinimu „Raštijos bei literatūros teorija“. Antrasis autorius M. Gustaitis savo „Stilistiką“ (1923) paantraštėje vadina vadovėliu literatūros teorijai, o J. Ambrazevičius savo veikalą jau pavadina „Literatūros teorija. Poetika (1930)“.
XX a. antroje pusėje pasirodo plačiausia bei išsamiausia J. Pikčilingio „Lietuvių kalbos stilistika“ (1 t. – 1971, 2 t. – 1975). J. Pikčilingio dėka lietuvių kalbos stilistika XX a. viduryje atskirta nuo literatūrinės, susisteminta funkcinių stilių teorija. „Lietuvių kalbos stilistika“ (rašyta kartu su kalbos kultūra, tik vėliau išsirutuliojusia į atskirą discipliną) skyrė dėmesio ne tik rašytiniam, bet ir gyvam, įtaigiam, kaip sakė autorius, pagaviam sakytiniam žodžiui.
Atkūrus Nepriklausomybę demokratijos ir žodžio laisvės sąlygomis atsigavo retorikos mokslas. Susigriebta, kad palinkęs prie literatų raštų, ir adresantas, ir adresatas visiškai pamiršo, ką ir kaip kalbėti kasdieniame viešajame gyvenime. Išsiplėtė ir naujosios retorikos erdvės – joje telpa ir sakytinis, ir rašytinis žodis, kuriuo siekiama įtikinti, paveikti adresatą. Retorika, galima sakyti, visiškai įtraukė stilistiką, išaugusią ir praturtintą naujais atradimais, kaip teisėtą ir visada labai svarbią struktūrinę dalį ir sinekdochos principu susikeitė vietomis – tapo visuma vietoj dalies. Retorikos teorija ir oratorystės pagrindai išdėstyti iki šiol geriausia laikomoje R. Koženiauskienės knygoje „Retorika. Iškalbos stilistika“ (1999). 2005 m. pasirodo profesorės knyga „Juridinė retorika“, o 2013 m. „Retorinėje ir stilistinėje publicistinių tekstų analizėje“ autorė grįžta prie retorikos ir stilistikos sintezės, parodydama, kad jos abi labai svarbios ir viena kitos neneigia.
Šių dienų retorikos ir stilistikos specialistai (I. Smetonienė ir M. Smetona) ne tik tęsia pirmtakų darbus, bet ir žengia į kultūrinės lingvistikos lauką. Paminėtinos dvi pasirodžiusios monografijos: K. Rutkovska, I. Smetonienė, M. Smetona „Vertybės lietuvių pasaulėvaizdyje“ (2017) ir I. Smetonienė, M. Smetona, K. Rutkovska „Kalba. Tauta. Valstybė“ (2019).
Pikčilingis Juozas 1971, Lietuvių kalbos stilistika, T. 1, Vilnius: Mintis
„Lietuvių kalbos stilistika žengia pirmuosius žingsnius. Išsamesnių jos tyrinėjimų kol kas labai nedaug: tie tyrinėjimai dar tik pradeda rodytis. Tad, rašant šį vadovėlį, turėta nemažai naujakurio vargų.
Būta ir kitų sunkumų. Lingvistinė stilistika dar tik pradeda išsikovoti vietą kalbos moksle ir tebėra ieškojimų kelyje. Daugelyje kalbotyros įvadų bei bendrosios kalbotyros kursų dažniausiai jos visai nerasime. Mat, šis mokslas turįs reikalą su perdaug subjektyviomis kategorijomis, kad galėtų būti dedamas šalia fonetikos, fonologijos, aprašomosios gramatikos, leksikologijos ir kitų kalbos mokslo disciplinų. Užtat stilistika tebėra atsilikęs mokslas: dar nėra kaip reikiant išryškėjusi jos tyrimo metodologija, principai bei kriterijai, dažnai nevienodai suprantamas pats tiriamasis objektas, o šioms problemos skirtoje literatūroje daug prieštaravimų bei nenuoseklumo.“
J. Pikčilingis, iš kn.: Pikčilingis J. 1971, Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius: Mintis, p. 3.
„Šiuo ir kitais savo stilistikos darbais J. Pikčilingis yra išvaręs platų barą tarybinėje lietuvių filologijoje. Vargu ar čia buvo kada svarstoma kita disertacija, dar prieš gynimą turėjusi tokį didelį poveikį mokslui bei mokyklos praktikai ir jau sulaukusi tokio plataus pripažinimo bei teigiamo vertinimo. Jau ne pirmi metai, kaip „Lietuvių kalbos stilistika“ sėkmingai atlieka respublikos aukštųjų mokyklų vadovėlio funkciją, ji palengvina darbą vidurinės mokyklos mokytojui lituanistui, redaktoriui, vertėjui ir apskritai padeda ugdyti visuomenės kalbos kultūrą. Atsižvelgiant į visa tai, J. Pikčilingiui 1977 m. paskirta Lietuvos TSR respublikinė premija.“
V. Urbutis, iš kn.: Urbutis V. 2010, Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika 1–2 (filologijos mokslų daktaro disertacija), Vilnius: Mokslas, 1971–1975, Knygos apie žodžius, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 484.
Pikčilingis Juozas 1975, Lietuvių kalbos stilistika, T. 2, Vilnius: Mintis
„Svarbiausias veikalas – dviejų dalių „Lietuvių kalbos stilistika“. Tai mokslinė monografija; antraštiniame puslapyje parašyta, kad tai vadovėlis, bet iš tikrųjų toks nėra. Pasirėmęs norminamąja stilistika ir šiuolaikine lingvostilistika, profesorius sukūrė darnią bendrosios stiliaus kultūros koncepciją, išsamiai ištyrė komunikacines teksto vertybes (kalbos aiškumą, tikslumą, glaustumą, vaizdingumą), pirmą kartą aprašė dabartinės lietuvių kalbos funkcinius stilius, visapusiškai išnagrinėjo leksikos stilistines išgales (žr. K. Župerka. Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001, p. 384).“
V. Žukas, iš kn.: Žukas V. 2001, Gyvenimas gimtajai kalbai. Juozas Pikčilingis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 67.
„Fundamentalus Juozo Pikčilingio darbas – dviejų dalių „Lietuvių kalbos stilistika“ (I, 1971; II, 1975). Tai vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams lituanistams ir žurnalistams.
Pirmojoje dalyje nuodugniai apžvelgiami bendrieji stilingos kalbos reikalavimai, patariama, kaip aiškiai, tiksliai ir ekspresyviai reikšti mintis, parodomi būdingesni stilistiniai raštų kalbos negalavimai. Knyga baigiama išsamia funkcinių stilių apžvalga.
Antrojoje dalyje suinventorintos ir nuodugniai aprašytos lietuvių kalbos leksinės išraiškos priemonės. Pirmiausia smulkiai aptarta vadinamoji žodžių konotacija, įvairių leksikos sluoksnių (tarmybių, svetimybių, archaizmų, neologizmų ir kt.) stilistinio vartojimo išgalės. Gana daug vietos skiriama sinonimų ir antonimų stilistikai. Visapusiškai nagrinėjami perkeltinėmis reikšmėmis vartojami ir daugiareikšmiai žodžiai bei su jais susiję homonimai. Knyga baigiama išsamia stilistine frazeologijos apžvalga. Šį savo darbą autorius nelaiko baigtu, kiek spėdamas renka duomenis naujiems tomams, skirtiems gramatinei stilistikai.“
A. Šoblinskas, iš str.: Šoblinskas A. 1979, Lietuvių stilistika ir jos darbininkai, Mūsų kalba 4, p. 28.
„Iš kitų žymiųjų savo meto kalbininkų J. Pikčilingis galbūt labiausiai išsiskiria tuo, kad nebuvo įlindęs į mokslo kiautą, o per gimtąjį žodį ėjo į tautos kultūrą ir istoriją, į visuomenę, jos dorovę, dvasios tobulėjimą. Peržiūrėjus J. Pikčilingio biografiją, perskaičius jo straipsnius, matyti, kaip nelengva atskirti J. Pikčilingio mokslinę veiklą nuo jo pedagoginės ir itin aktyvios visuomeninės veiklos. J. Pikčilingio straipsniai tiek pilietiški ir visuomeniški, kad juose tyrėją nurungia lietuvių kalbos mokytojas ir gynėjas, mokslininką stilistą – oratorius ir publicistas, ir žodžiu, ir raštu vis teigęs, kad „tautos kultūra – tai kalbos kultūra, kalbos likimas – ir tautos likimas.“
R. Koženiauskienė, iš kn.: Koženiauskienė R., Pečeliūnaitė A., Tverijonas M. 2010, Stilistikos darbų rinktinė / Juozas Pikčilingis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p. 11–12.
Koženiauskienė Regina 1999, Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas
„Šiandien iš tiesų svarbu tai, kad retorika, būdama rišlaus, laisvo ir stilingo minčių dėstymo mokslas, vėl gali talkinti įvairioms viešojo gyvenimo sritims ir įsilieti į modernų masinės komunikacijos mokslą.
Šios monografijos autorė daug kur nuosekliai remiasi klasikinės retorikos mokslu kaip pamatu, išlikusiu kamienu. Taip dabar architektai, restauruodami namus ir kurdami savitą interjero stilių, derina senovinius rakandus ir visiškai modernius daiktus. Sąmoningai laikydamasi tokios adaptacijos ir drauge savitos interpretacijos principo autorė mano iškėlusi naujų aspektų, kai ką pasisėmusi iš netradicinės retorikos ir kitų filologijos krypčių, ieškojusi būdų ir savarankiškų metodų. Juos pirmiausia bandžiusi taikyti bendrinės lietuvių kalbos ir stiliaus kultūros ugdymo reikmėms.“
R. Koženiauskienė, iš kn.: Koženiauskienė R. 1999, Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 13–14.
Smetonienė Irena 2009, Reklama… Reklama? Reklama!, Vilnius: „Tyto alba“
„Ši knyga parašyta tuomet, kai dar nebuvo išplėtoti reklamos tyrimai, o ir pats požiūris į reklamą buvo dvejopas. Ji neapima visų reklamos niuansų ir galimų tyrimų aspektų – tai begalinis darbas, rezultatų duodantis tik tyrinėjant kelių sričių specialistams kartu. Pasirinkta tyrinėti garsinę reklamą dėl jos gyvumo ir turtingesnės raiškos formų. Kaip savo knygoje „Juridinė retorika“ rašo R. Koženiauskienė, jeigu lygintume sakytinę ir rašytinę kalbą, galbūt tiktų analogija su kinu ir fotografija. Kine girdėti balsas, intonacijos, akcentai, matyti laikysena, gestai, mimika, o fotografijoje viskas sustingę. Lygiai taip pat skiriasi garsinė ir spausdintinė reklamos. Spausdintinė reklama liečiama tiek, kiek ji daro įtaką garsinei arba kiek spausdintinės reklamos tekstai naudojami garsiniams ir vaizdo klipams. Knyga skirta reklamos kūrėjams, tyrėjams, čia medžiagos paskaitoms galbūt rastų stilistikos dėstytojai, nes kalbama apie adresatą, poveikį jam, tikslines grupes, tropų ir figūrų panaudojimą poveikiui stiprinti. Visuomenei taip pat trūksta informacijos, kas yra reklama, koks jos tikslas, taigi, šis tyrimas prisideda prie visuomenės švietimo ir optimalių nuostatų į reklamą formavimo.“
I. Smetonienė
„Apibendrinant galima pasakyti, kad Irenos Smetonienės monografija REKLAMA… REKLAMA? REKLAMA! – tai pirmas ir kol kas vienintelis Lietuvoje kalbinis darbas ne tik apie garsinę reklamą, bet ir apie reklamą apskritai. Iš esmės tai daugiau aprašomojo-analizuojamojo pobūdžio monografija, todėl ateityje, turint jau tam tikrą pagrindą, būtų verta pereiti prie išsamesnių ir labiau specializuotų kalbinių reklamos tyrimų. Tai leistų daugiau pateikti vertinamojo ir rekomendacinio pobūdžio šios srities apibendrinimų (t. y. ne tik tai, kaip iš tiesų reklamoje yra, bet ir tai, kas rekomenduotina, kad būtų).
Paprastas, lakoniškas autorės rašymo stilius daro šią knygą prieinamą ir suprantamą ne tik specialistams, reklamos kūrėjams, reklamos dalyko dėstytojams, bet ir visiems, kam ši sritis atrodys įdomi. Pasak autorės, „reklama veikia pasąmonę ir turi įtakos netgi tiems, kurie tvirtina esą jai atsparūs“ (p. 36), taigi tikėtina, kad ši monografija ne vienam skaitytojui padės reklamą geriau suvokti.“
D. Blažinskaitė, iš rec.: Blažinskaitė D. 2009, Irena Smetonienė: „Reklama… Reklama? Reklama!“, Kalbos kultūra 82, p. 347.
Smetonienė Irena, Smetona Marius, Rutkovska Kristina 2017, Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Vertybės – žmogaus kaip dorovinio individo dvasinių ir intelektualinių pozicijų formavimosi bei jų transformavimosi į konkrečius poelgius veiksnys, reikšmingiausia dorovinio elgesio, kultūros sritis, apimanti tai, ką per visą savo istoriją yra sukūrusi tauta. Konceptų analizė parodė, kad pasitelkus tinkamą tyrimų metodą galima pamatyti, kokie dar neatrasti turtai slypi kalboje. Per kalbą pažįstame save, savo aplinką, kultūrą ir istoriją. Kalboje užkoduota tai, ką darė, mąstė ir sukūrė mūsų protėviai – visa tai pasiekia mus, o mes perduodame ateities kartoms. Šios žinios nėra tokios akivaizdžios kaip daiktai, tačiau jos randa vietą ilgalaikėje žmogaus atmintyje, kad, esant reikalui ar palankioms sąlygoms, vėl iškiltų ir primintų, kas mes esame.“
I. Smetonienė, M. Smetona
Smetonienė Irena, Smetona Marius, Rutkovska Kristina 2019, Kalba. Tauta. Valstybė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Kalba. Tauta. Valstybė“ yra antroji autorių monografija, besiremianti Liublino etnolingvistinės mokyklos metodologija. Pirmoji – „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“ – pasirodė 2017 m. Šios monografijos tikslas yra išnagrinėti, kaip sąvokas kalba, tauta, valstybė suvokia šių dienų žmonės, kaip šios sąvokos kito bėgant laikui, nuo ko tai priklausė ir kas jas veikė ar veikia, kaip tiriamas sąvokas supranta Vilniaus krašto gyventojai, kurie nesiidentifikuoja su lietuvių tauta. Svarbiausi monografijos autorių uždaviniai: 1. Išanalizuoti kitų sričių autorių darbus, kuriuose būtų kalbama apie sąvokas kalba, tauta, valstybė. 2. Išrinkti ir ištirti šiuolaikiniuose leksikografijos šaltiniuose esančius duomenis, susijusius su tiriamosiomis sąvokomis. 3. Atlikti Lietuvoje gyvenančių studentų ir užsienio lietuvių apklausas ir, remiantis metodologija, jas apdoroti. 4. Išanalizuoti, kaip tiriamosios sąvokos vartojamos įvairiuose šiuolaikiniuose tekstuose, kokią joms reikšmę suteikia visuomenei įtaką darantys žmonės (politikai, menininkai, mokslininkai ir t. t.). 5. Atlikti Vilniaus krašto gyventojų apklausas ir jas apdoroti pasirinkta metodologija. 6. Pateikti sąvokų kalba, tauta, valstybė kognityvinės definicijas ir iš tyrimo kylančias rekomendacijas kalbos politikos formuotojams.“
I. Smetonienė, M. Smetona, K. Rutkovska iš kn.: Smetonienė I., Smetona M., Rutkovska K. 2019, Kalba. Tauta. Valstybė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 7.
„Tai antra autorių knyga apie lietuviškas vertybes kultūrinės lingvistikos žvilgsniu. Monografijoje analizuojamos sąvokos kalba, tauta, valstybė žmonių pasąmonėje yra viena nuo kitos neatskiriamos. Kalba yra aiškinama kaip tautos bendravimo priemonė ar valstybės skiriamasis bruožas, tauta – kaip viena kalba kalbanti žmonių grupė, gyvenanti valstybėje, o valstybė yra teritorija, kurioje gyvena tauta, kalbanti viena kalba. Kalba yra raktas į tautos dvasinį pasaulį, jos pasaulio sampratą, kultūrą, vertybių sistemą, tad konceptų analizė atskleidė gerokai daugiau negu pasakyta aprašant sąvokų bazinius sindromus. Kiekvienoje koncepto dalyje justi ir su nagrinėjama sąvoka esančio kontekso vertinimas, tam tikras emocinis ryšys su kalbamuoju objektu ar įvykiu. Ypač vertingas monografijos skyrius apie Vilniaus krašto gyventojų požiūrį į kalbą, tautą ir valstybę.“
I. Smetonienė
Renė Eugenijus 2019, Poezija. Žemaičių vaizdeliai. Klaipėda: „Druka“. Vertė prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė
„2019 metais Gargždų krašto muziejus išleido knygą, sulaukusią ypatingo istorijos, kultūros bei literatūros tyrinėtojų dėmesio. Naujai atgimusią žemaičių barono knygą sudaro eilėraščiai, atspindintys XIX amžiaus II pusės aristokratijos pasaulį su iškiliausių Lietuvos, Lenkijos, Livonijos giminių atstovais, bei poezijos ciklas apie vieną iš Žemaitijos pasienio miestelių – Gargždus. Knygai būdinga turtinga literatūrinė kalba, romantizuotas poetinis žodis, joje gausu Žemaitijos gyvenimo vaizdų. <…>
1878 m. Vilniuje dvarininko išleisto poezijos rinkinio vertimus papildo įžanginiai straipsniai, kuriuose skaitytojui pateikiami to meto kultūrinis, literatūrinis ir istorinis kontekstai. Knygos įžangoje baronų Renių giminę pristato istorikė Janina Valančiūtė, dvarininko Eugenijaus Renės poeziją apžvelgia profesorė dr. Brigita Speičytė.“
Informacija iš http://www.mab.lt/lt/naujienos/2535?fbclid=IwAR3qxFuEHY9DQm58Rwd_wuuI0QUx2WXJOBg2G__u-zOzhddkKaPPjJ5yDFE
Čečiotas Jonas 2019, Sodiečio dainos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vertė prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė
„Šiuo Jono Čečioto eilėraščių rinkinio vertimu norima priminti prieš 200 metų Vilniaus universitete veikusių Filomatų draugiją, o per ją aktualinti XIX a. pirmos pusės jaunosios to meto kartos atstovų, Vilniaus universiteto auklėtinių, gyvenimo ir kūrybos idealus – mokslo siekį, literatūros ir kultūros pažinimo troškimą, tėvynės meilės, garbės, o nuo jos neatskiriamai – ir krikščioniškų dorybių branginimą. Poetas Jonas Čečiotas, gyvenimu ir kūryba įkūnijęs nepalaužtą filomatišką charakterį, buvo toks draugijos narys, iš kurio vieno galima spręsti apie visumą: ab uno disce omnes.
Paradoksalu, bet versti Čečioto rinkinį paskatino ne knyga, o pirmiau iš privataus kolekcininko rankų patekęs jos autografas „Pieśni wieśniaka“. Dar vienas egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Jie, galima sakyti, identiški, vis dėlto reikšmingai skiriasi: Vrublevskių bibliotekos egzempliorius vietomis išbraukytas storu raudonu cenzoriaus Aleksandro Muchino žymekliu. Nekelia abejonių, kad būtent iš šio egzemplioriaus ir spausdinta knyga. Įsidėmėtina, kad tarp cenzoriaus išbrauktųjų yra vienas iš svarbiausių programinių kūrinių „Vieversių choras“, pažymėtas romėnišku nr. II. Jis nepateko į pagal šį rankraštį leidžiamą knygą, o dabar vertimu grąžintas į jam paties autoriaus skirtą vietą – iš karto po dedikacijos „Vieversiams“, dabar pažymėtas nr. IA. Taip pasielgta ir su dar vienu rankraštyje cenzoriaus išbrauktu kūriniu „Gražus gailestingumas“, dabar pažymėtu nr. XIA. Verčiant knygos tekstas nuolat lygintas su rankraščiu: grąžintos ir pavienės cenzoriaus išbrauktos eilutės.“
R. Koženiauskienė, iš kn.: Čečiotas J. 2019, Sodiečio dainos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 7.