Norminamoji kalbotyra neįsivaizduojama be A. Pupkio, plačiai žinomo lietuvių kalbos kultūros ugdytojo ir puoselėtojo, kalbos kultūros ugdymo paskaitas pradėjusio 1972 m. su studentais žurnalistais ir visų studentų atmintyje įsirėžusio entuziastingo kalbos kultūros dėstytojo ir mokslininko. Iš gausybės jo teorinių darbų ir straipsnių kalbos kultūros klausimais svarbiausi yra „Kalbos kultūros pagrindai“ (1980), „Kalbos kultūros studijos“ (2005), jo sudaryti „Kalbos praktikos patarimai“ (1985). Be jo paramos neapsiėjo ir tęstiniai leidiniai „Kalbos patarimai“.
A. Paulauskienė, be gramatikos teorinių darbų, ne kartą yra pasukusi prie rūpimų lietuvių kalbos normos problemų, parašiusi monografiją „Lietuvių kalbos kultūra“ (2001). Daug dėmesio sulaukė jos ir D. Tarvydaitės „Gramatikos normos ir dabartinė vartosena“ (1985).
Savo darbais gražios ir įtaigios kalbos mokė ir ją propagavo J. Pikčilingis, aktyviai kalbos kultūros klausimais spaudoje pasisako J. Palionis. A. Piročkinas yra parengęs apžvalginę mokomąją knygą „Administracinės kalbos kultūra“, sisteminęs ir rūpinęsis žymiojo lietuvių kalbos kūrėjo ir normintojo J. Jablonskio kūrybiniu palikimu. R. Koženiauskienė savo vadovėliais diegia taisyklingą lietuvių kalbą mokyklose. Ne tik tarp mokinių, bet ir visoje visuomenėje labai populiariame „Lietuvių kalbos žinyne“ kalbos santykį su norma aiškino D. Tarvydaitė. N. Linkevičienė ir L. Laužikas parengė „Kalbos patarimus žurnalistams“ (1997).
Be Lietuvių katedros žmonių neapsieina joks svarbesnis norminamasis lietuvių kalbos darbas. Šiuo metu Lietuvių kalbos katedros žmonės aktyviai analizuoja kalbos politikos, bendrinės kalbos nuostatų problemas (I. Smetonienė), dėsto kalbos norminimo problemas filologams (E. Jasionytė- Mikučionienė, L. Laužikas, V. Zubaitienė), ir specialybės kalbą kitų fakultetų studentams (A. Smetona, M. Smetona, G. Judžentytė-Šinkūnienė, K. Bredelis, E. Švageris), visuomenę kalbos klausimais konsultuoja A. Smetona, K. Bredelis ir kiti.
Balčikonis Juozas 1941, Lietuvių kalbos žodynas. T. 1, A–B, Vilnius: Lietuvos Mokslų akademija
„Šis žodynas nėra nei tobulas, nei pilnas. Būga, leisdamas pirmą savo žodyno sąsiuvinį, prakalboj (VI psl.) sako: „Šiam mano žodynui pritinkamesnis būtų ne žodyno, bet žodyno medžiagos vardas.“ Nors prie Būgos surinkto žodyno materialo ši redakcija daug naujų žodžių pririnko (apie milijoną naujų lapelių), turėjo patogesnes darbo sąlygas ir iš viso jį kitaip redagavo (sakysim, aiškindama žodžių reikšmę tik lietuviškai, o ne keliomis kalbomis), bet reikia abejoti, ar galėtume duoti savo darbo žodynui labai geresnį pavadinimą.
Į šį pirmąjį tomą teįeina dvi raidės – A ir B.
Visų žodžių gyvumas, reikšmės ir kirčiavimas redakcijos pagal jos išgales patikrinta, bet kaip kiekviename žmogaus darbe, taip ir čia, netobulumų netruks. Kitus netobulumus ir pati redakcija dar mato. Sakysim, šiuo tarpu pačiai redakcijai rodosi, kad pirmutinio tomo puslapių skaičių labai didina perdaug gausi frazeologija. Turėdama gražių sakinių, redakcija dažnai negalėjo išsilaikyti prieš pagundą jų daugiausia sudėti. Vietomis rodosi perdaug padaryta reikšmių, o vietomis – permaža. Sakinių surašymo tvarka vietomis buvo daroma pagal vieną principą (pagal žodžio lytis), kitur pagal kitą (reikšmės skirtumėlius). Susilaukusi kritikos, redakcija toliau rūpinsis tų netobulumų labiau vengti, rūpinsis būti akylesnė. Dar daugiau žodynui trūksta ligi pilnumo. Redakcija jaučia, kad ypač daug naujų žodžių ir reikšmių galima būtų pririnkti iš gyvosios kalbos. Ligšiol dar liko daug tokių lietuvių gyvenamų vietų, kur niekas arba beveik niekas nerinko, nors šiais laikais nebestinga tiek pamokytų žmonių, kurie galėtų rinkti. Tegu šio tomo pasirodymas paskatina visus gyviau prisidėti prie taip svarbaus mūsų kultūros darbo, koks yra žodyno leidimas. Žodyno autorius turi būti visa tauta.“
J. Balčikonis, iš žod.: Balčikonis J. 1941, Lietuvių kalbos žodynas. T. 1, A–B, Vilnius: Lietuvos Mokslų akademija, p. III.
Piročkinas Arnoldas 1977, Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas
„Nemaža svarstyta dėl šios studijos pobūdžio, kol apsispręsta eiti dokumentiškumo keliu: kiekvieną teiginį paremti citatomis ir išnašomis. Jos skaitant įkyri, vargina, ardo dėstymo vieningumą ir sklaido dėmesį. Bet tai – pirmoji studija, ir ji turi padėti tvirtą faktų pagrindą tolimesniems darbams. Tad neišvengiamai reikėjo daryti įvairių nuomonių ir versijų atranką, visada susijusią su citavimu ir dokumentavimu. Citatose išlaikoma šaltinių kalba, rašyba ir skyryba, taip pat cituojamų autorių pabraukimai (studijos autoriaus pabraukimai nurodomi atskirai).“
A. Piročkinas, iš kn.: Piročkinas A. 1977, Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas, p. 6.
Piročkinas Arnoldas 1978, J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas, Vilnius: Mokslas
„A. Piročkino monografija yra jo daugelį metų trukusių tyrinėjimų vaisius. Į Jablonskio palikimo nagrinėjimą autorius įsitraukė dar būdamas Vilniaus universiteto studentas, o paskui vis labiau ir labiau gilinosi į šios didžios asmenybės gyvenimą ir įvairiapusę mokslinę, pedagoginę bei visuomeninę veiklą. 1970 m. pasirodė jo straipsnis apie Jablonskio kalbos norminimo pagrindus ir principus, platoka apybraiža apie Jablonskio leksinius taisymus (96 p.), be to, lituanistams studentams skirta metodinė priemonė – „J. Jablonskio seminaras“ (125 p.). 1971 m. jis paskelbė su L. Vaineikio byla susijusius Jablonskio pasiaiškinimus Revelio (Talino) gimnazijos direktoriui, straipsnius apie vardininką su bendratimi Jablonskio raštuose ir apie Jablonskio santykius su bažnyčia ir religija. Vėlesniais metais jis išspausdino straipsnius apie Jablonskio pažiūras į kalbos stilius, apie Jablonskį – dialektologą (drauge su A. Girdeniu) ir apybraižą apie Jablonskio gramatinius taisymus (120 p.). Pagaliau visi šios rūšies A. Piročkino tyrinėjimai buvo apibendrinti ir susintetinti čia recenzuojamoje monografijoje.“
J. Palionis, iš rec.: Palionis J. 1979, A. Piročkinas. Prie bendrinės kalbos ištakų. V., 1977, 288 p.; J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas. V., 1978, 278 p., Baltistica 15(2), p. 159–160.
Pupkis Aldonas 2005, Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis
„Ši skaitytojams teikiama kalbos kultūros knyga išaugo iš ketvirtį amžiaus Vilniaus universiteto lituanistams skaityto teorinio kalbos kultūros kurso, vestų pratybų, rengtų kolokviumų ir kitu metu vykusių diskusijų įvairiais kalbos kultūros teorijos ir praktikos klausimais. Ją rašyti ypač skatino noras apibendrinti dabartinės lietuvių kalbos kultūros būklę, nusakyti bendrąjį jos teorinį ir praktinį lygį, mėginti glaustai pateikti kalbos kultūros teorijos pagrindus tokius, kaip juos supranta vyresnioji lietuvių bendrinės kalbos kultūros tyrėjų karta. Čia, savaime aišku, iškyla ir nemaža diskusinių klausimų, susiduriama su daugeliu neištirtų ir neišdiskutuotų atvejų, todėl knygos teiginiai nėra ir negali būti laikomi kokia galutine, neklystama nuomone ar paskutine sprendimų instancija.“
A. Pupkis, iš kn.: Pupkis A. 2005, Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis, p. 9.
Pupkis Aldonas 2016, Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas
„Deja, įvairiuose šiandieniniuose sovietmečio kultūrinio gyvenimo tyrimuose, kalbotyros istorijos diskurse kalbos sekcijų ir Respublikinės kalbos komisijos veikla ir darbai beveik neminimi ir didesni jos nuopelnai neretai priskiriami tik paskiriems kalbininkams. Tad ir kilo mintis rašyti šią knygą, kurioje greta kitų sovietinės okupacijos metais vykusios kovos su vyraujančiomis pažiūromis ir prisitaikymo prie valdžios reikalavimų tyrimų būtų tinkamai nušviesta ir kalbininkų bei kalbos mėgėjų veikla. Iki šiol plačiai nagrinėjama buvusi padėtis įvairiose kūrybinėse organizacijose, draugijose ir kitur, bet niekur nekalbama apie kalbininkų sambūrio vaidmenį šiuose procesuose, tarsi jie būtų dirbę izoliuotai nuo bendrųjų visuomenės klausimų. Įdomu dar tai, kad sociologų ir istorikų darbuose plačiai analizuojama anuometinė folklorinė veikla, Paminklų apsauga ir kraštotyros draugijos darbai, bet nieko nerašoma apie tai pačiai kraštotyrininkų draugijai priklausiusių kalbininkų ir kalbos brangintojų veiklą. Man, dirbusiam toje veikloje, tai atrodo neteisinga, todėl ryžausi imtis platesnio darbo apie tuo metu plačiai besireiškusias lietuvių kalbos sekcijas, jų veiklą ir darbus. Skelbtos medžiagos šiam tyrimui buvo nedaug – kelių žmonių atsiminimai, plika informacija tuometinėje spaudoje. Labai pravertė išlikę archyvai – Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos archyvas Nacionaliniame muziejuje, kitų archyvų duomenys, gausūs asmeniniai archyviniai duomenys, amžininkų atsiminimai.“
A. Pupkis, iš kn.: Pupkis A. 2016, Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 11.
Linkevičienė Nijolė, Laužikas Laimutis 1997, Kalbos patarimai žurnalistams, Vilnius: Lietuvos žurnalistikos centras
„Poreikis atsirasti šiems kalbos patarimams, skirtiems pirmiausia žurnalistams, kilo dėl to, kad, sistemiškai skaitant jiems dabartinės lietuvių kalbos fonetikos, akcentologijos, leksikologijos, morfologijos bei sintaksės kursus, būtina nuolat po ranka turėti būdingiausių, visuotinai aprobuotų klaidų sąvadą. Atskiras lietuvių kalbos kultūros kursas studentams žurnalistams nedėstomas, – jis integruotas į kitas dabartinės lietuvių kalbos disciplinas. Manytume, kad atitinkami knygos skyriai padės studentams geriau praktiškai įvertinti dėstomųjų kalbos mokslo sričių faktus, susieti juos su norminimo dalykais bei kalbos praktika. Dėl kasdienio kalbos patarimų poreikio ši mokomoji knyga turėtų būti naudinga ir jau dirbantiems žurnalistams. Nors kalbos kultūros problemoms skirta jau nemaža leidinių, iki šiol tokia mokomoji knyga nebuvo parengta, o naujasis „Kalbos praktikos patarimų“ leidimas šiuo metu dar tik rengiamas.“
N. Linkevičienė, L. Laužikas, iš kn.: Linkevičienė N., Laužikas L. 1997, Kalbos patarimai žurnalistams, Vilnius: Lietuvos žurnalistikos centras, p. 9.