Lietuvių kalbos morfologijos klausimai imami aprašinėti ir tirti jau pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose, mat gramatika savaime apima morfologiją ir sintaksę. Gramatika visada buvo kalbos tyrimų ir studijų dėmesio centre, todėl Lietuvių kalbos katedroje morfologija tampa vienu iš pagrindinių studijų dalykų ir tyrimų objektų. Tradiciškai taip susiklostė, kad gramatikose visada greta lietuvių kalbos morfologijos aprašo pateikiamas ir žodžių darybos aprašas pagal kalbos dalis (nors dalykiškai, suprantama, tokia morfologijos ir darybos vienovė nėra pagrįsta). Todėl kalbant apie morfologijos tyrimus, nedera pamiršti ir žodžių darybos srities bei Pr. Skardžiaus, dirbusio Vilniaus universitete nuo pat Lietuvių kalbos katedros įkūrimo iki 1943 m., savo tyrimus paskelbusio veikale „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1943).
Pirmieji po karo ryškesni katedros tyrimai morfologijos ir žodžių darybos srityse pradedami kolektyviniais darbais. Akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ pirmojo tomo (1965) didelė dalis parašyta tuomečių Lietuvių kalbos katedros docentų: A. Laigonaitės „Daiktavardis“, V. Urbučio „Daiktavardžio daryba“, V. Mažiulio „Skaitvardis“. Antrajame tome (1971) mūsiškių irgi netrūksta: V. Labučio „Dalelytė“, J. Pikčilingio „Jaustukas“, J. Žukauskaitės „Jungtukas“. Vyriausiasis šio reikšmingo veikalo redaktorius K. Ulvydas, buvęs Lietuvių kalbos katedros vedėjas, didelį dėmesį skyręs nekaitomųjų kalbos dalių, prieveiksmių tyrimams. Kartu reikia paminėti ir „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ (1994) morfologijos dalį, tarp kurios autorių katedros žmonių taip pat esama: E. Jakaitienė, V. Labutis, A. Laigonaitė, J. Pikčilingis.
Aišku, buvo ir savarankiškų tyrimų: J. Žukauskaitės „Jungtukas ir jo išskyrimo iš kitų tarnybinių kalbos dalių kriterijai“ (1967), E. Jakaitienės „Veiksmažodžių daryba: Priesagų vediniai“ (1973).
Maždaug tuo metu mokslinę veiklą pradeda bene produktyviausia ir ryškiausia katedros morfologijos specialistė A. Paulauskienė. Vien jos knygos – ištisa epocha katedros istorijoje: „Lietuvių kalbos veiksmažodžių veikslai“ (1965), „Leksinės‑gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio reikšmės“ (1967), „Veiksmažodžio asmens kategorija“ (1969), „Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis“ (1971), „Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos“ (1979), „Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža“ (1983), „Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos“ (1989), „Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams“ (1994).
Nauja katedros veiklos gairė morfologijos ir žodžių darybos srityje – vadinamoji trijų moterų morfologija: E. Jakaitienė, A. Laigonaitė, A. Paulauskienė „Lietuvių kalbos morfologija“ (1976). Bene vėliausias monografinio pobūdžio morfologijos darbas A. Judženčio „Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos“ (2012) – nauji mokslo vėjai perkelia dėmesį nuo nuoseklaus kalbos dalių aprašo prie atskirų gramatinių kategorijų aprašo (ir bene pirmąkart nuošalyje paliekama žodžių daryba). Praktiniais gramatikos aspektais domisi ir buvusi katedros aspirantė M. Ramonienė, nuo 1991 m. tapusi naujai įkurtos Lituanistinių studijų katedros vedėja. su kitais autoriais išleidusi vadovėlių, „Praktinę lietuvių kalbos gramatiką“ (2003).
Iš pateiktų šaltinių ir autorių gausos galima tvirtinti, kad lietuvių kalbos morfologijos (o kartu ir žodžių darybos) tyrimai bei dėstymas yra bene stipriausia, aktyviausia ir gausiausia Lietuvių kalbos katedros veiklos kryptis. Šiuo metu plačiau morfologijos tyrimais domisi A. Smetona, jis dėsto Lietuvių kalbos morfologijos, Žodžių darybos bei Bendrosios morfologijos kursus.
Žukauskaitė Julija 1962, Prijungiamųjų jungtukų vartojimas literatūrinėje lietuvių kalboje, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas
„Jungtukų nagrinėjimas ir jų išskyrimas iš nekaitomųjų kalbos dalių daugiausia yra susijęs su sintaksine sakinio struktūra. Todėl apie jungtukų vaidmenį, jų vartojimą dažniausiai ir kalbama sintaksės skyriuje. Nesant lietuvių kalboje platesnio sintaksės vadovėlio, jungtukai esamuose mokykliniuose vadovėliuose, skiriamuose vidurinių mokyklų žemesnėms klasėms, paliečiami vos prabėgomis, paminint tik pačias būdingąsias loginiu atžvilgiu sakinių jungimo funkcijas. Dar mažiau kalbama apie jungtukus, jungiančius žodžius ar žodžių junginius.
Šiuo darbu bandoma apžvelgti dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos tipiškiausieji prijungiamųjų jungtukų vartojimo atvejai, atkreipiant dėmesį ir į leksinę-morfologinę jungiamųjų sakinių ar sakinio dalių sandarą.
Aprašant jungtukus, naudotasi tradicinės sintaksės klasifikacine sistema. Tačiau buvo turima galvoje ir tai, kad tradicinės sintaksės daugelis problemų sprendžiamos supaprastintai, pagal tam tikras iš anksto turimas schemas, dažnai neatsižvelgiant į kalbos faktų įvairovę. Todėl kai kuriais atvejais šiuo darbu yra nukrypstama nuo įprastinių schemų ir daugiau kreipiamas dėmesys į sakinių struktūrą, stengiamasi iškelti pačias būdingąsias literatūrinės kalbos sakinių ir žodžių samplaikų konstrukcijas, susijusias su tam tikrais prijungiamaisiais jungtukais.
Tačiau prijungiamųjų jungtukų funkcijos apima daugelį sinkretinių atvejų, ne vien aiškius prijungiamuosius santykius, todėl vienoks ar kitoks jų vartojimo ir vaidmens apibūdinimas gali būti ir ginčytinas, norint įvairiapusiškai pažinti ir sintaksinę sakinių sandarą ir su ja susijusių jungtukų vartojimą.“
J. Žukauskaitė, iš dis.: Žukauskaitė J. 1962, Prijungiamųjų jungtukų vartojimas literatūrinėje lietuvių kalboje, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas, p. 2–3.
Jakaitienė Evalda, Laigonaitė Adelė, Paulauskienė Aldona 1976, Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas
„Dabartinės lietuvių kalbos kursas yra dėstomas daugelyje Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų stacionarinio ir neakivaizdinio skyriaus studentams. Šio kurso studijas labai sunkina tai, kad iki šiol nėra jokio morfologijos vadovėlio. Ypač skaudžiai tokio vadovėlio nebuvimą jaučia studentai neakivaizdininkai. „Lietuvių kalbos morfologija“ yra pirmasis bandymas užpildyti šią spragą. Tai kolektyvinis darbas, parašytas pagal Vilniaus V. Kapsuko universiteto Lietuvių kalbos katedros sudarytą dabartinės lietuvių kalbos morfologijos programą. Rašant šį darbą, buvo remiamasi jo autorių paskaitomis, skaitomomis VVU Filologijos ir Istorijos fakultetuose.
„Lietuvių kalbos morfologija“ yra sinchroninio pobūdžio darbas: jame nagrinėjama lietuvių kalbos žodžių morfologinė struktūra, remiantis dabartinės kalbos medžiaga, nesileidžiant į istorinius aiškinimus.“
E. Jakaitienė, A. Laigonaitė, A. Paulauskienė, iš kn.: Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. 1976, Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas, p. 3.
„Po Balčikonio Laigonaitė Vilniaus universitete ėmė dėstyti du pagrindinius kursus – lietuvių kalbos morfologiją ir akcentologiją. Morfologijos kurso dėstymas sutapo su pirmosios akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ rengimu. Laigonaitė 1959 m. buvo pakviesta šiai gramatikai parašyti „Daiktavardžio skyrių“ – daiktavardžio gramatines kategorijas, kaitymo ir kirčiavimo paradigmas, be darybos, atitekusios V. Urbučiui. Tada ir prasidėjo tikrosios gramatinių kategorijų ir kirčiavimo studijos. Čia reikėjo aprašyti giminę, skaičių, linksnį, visą linksnio kategoriją, kuri pagal formą yra morfologinė, o pagal funkcijas – sintaksinė. <…>
Šio mokslinio ir kūrybinio pedagoginio darbo fone pasirodė ir pirmasis kolektyvinis „Lietuvių kalbos morfologijos“ vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams (1976; bendraautorės E. Jakaitienė ir A. Paulauskienė). Vardažodžių – daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio ir įvardžio skyriai rašyti Laigonaitės“.
A. Paulauskienė, iš str.: Paulauskienė A. 2006, Adelė Laigonaitė, Baltistica 41(1), p. 160–161.
„Neseniai išėjusioje E. Jakaitienės, A. Laigonaitės ir A. Paulauskienės „Lietuvių kalbos morfologijoje“ (V., 1976) įvardžio skyriaus autorė 91 psl. išnašoje bando polemizuoti dėl mano, tavo, savo formų – dėl to, kad jos „Baltisticoje“ (1969 V (2), p. 167–177) ir V klasės vadovėlyje laikomos ne atskirais savybiniais įvardžiais, o asmeninių ir vad. sąngražinio įvardžio kilmininko variantu. Motyvuojama tuo, kad šie įvardžiai esą iškritę iš paradigmos „dėl specifinės savybinės reikšmės“ (todėl ir jo, jos, mūsų, jūsų, jų esą laikytini „sustabarėjusiais savybiniais įvardžiais – atitinkamų asmeninių įvardžių homonimais“) ir, svarbiausia, kad, linksniuojant asmeninius įvardžius, kalbamosios formos niekada nesančios pasakomos kaip kilmininkas. Kiek tvirti šie argumentai? <…>
Šiaipjau savo pastaba dėl ginčijamųjų įvardžio formų Morfologija atliko ir gerą darbą: netiesiogiai įrodė, kad, dėstant lietuvių kalbos gramatiką, būtina nurodyti ne vieną, o du kilmininko klausimus – ko? ir kieno?“
V. Žulys, A. Girdenis, iš rec.: Žulys V., Girdenis A. 1978, Replika, Kalbotyra XXIX(1), p. 122.
Paulauskienė Aldona 1994, Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla
„Paskaitos žanras leidžia geriau parodyti gramatikos mokslo problemas, įvairius jų sprendimo būdus, neužkerta kelio ir originalesnėms dėstytojo idėjoms. Paskaita padeda nuo įprastinio gatavų taisyklių mokymosi pareiti prie sąmoningo kalbos reiškinių pažinimo ir studijavimo.
Šis paskaitų ciklas – tai iš esmės teorinės lietuvių kalbos gramatikos dalis – jos morfologijos skyrius. Todėl čia greta morfologijos siaurąja prasme kalbama ir apie daugelį bendrų gramatikos dalykų.
Teorinė gramatika neatstoja praktinės, o yra šalia jos ir padeda įprasminti tai, kas buvo mokytasi iš pradžių net nesuvokiant gramatikos reiškinių esmės. Šiose paskaitose nagrinėjama lietuvių kalbos morfologija remiantis bendrąja ir gramatikos teorija, o ši vertinama ir kuriama remiantis konkrečiais lietuvių kalbos faktais.“
A. Paulauskienė, iš kn.: Paulauskienė A. 1994, Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 3.
Paulauskienė Aldona 2015, Svarbesniosios XX amžiaus lietuvių kalbos gramatikos, Vilnius: Gimtasis žodis
„Kalbos gramatika glūdi kiekviename jos narelyje – garsyne, intonacijose, žodžių sandaroje, reikšmėje, žodžių ir jų formų vaidmenyse sakinyje ir tekste. Kiekviena kalba atspindi bendrą loginį žmonių pasaulio suvokimą, turi daug bendrųjų dėsnių ir aksiomų, bet kiekviena turi ir savo nepakartojamą specifiką, skiriančią ją nuo kitų kalbų.“
A. Palauskienė, iš kn.: Paulauskienė A. 2015, Svarbesniosios XX amžiaus lietuvių kalbos gramatikos, Vilnius: Gimtasis žodis.
„Morfologija – sudėtinė gramatikos dalis. Todėl, norint gerai dėstyti šį kursą, buvo studijuojama ir sintaksė, ir istorinė gramatika, ir tarmės, ypač bendroji kalbotyra. Į jos nustatytas aksiomas buvo atsižvelgiama tiriant gramatines kategorijas, rašant vadovėlius, rengiant morfologijos teorijos paskaitų ciklą lituanistams. Be to, kurį laiką teko skaityti gramatikos mokslo istoriją magistrantams ir doktorantams. Šiam darbui reikėjo susipažinti ir su Europos gramatikomis – nuo antikos iki naujųjų laikų, įvertinti ir lietuvių kalbos gramatikas istoriniame kontekste.“
A. Palauskienė, iš kn.: Paulauskienė A. 2015, Svarbesniosios XX amžiaus lietuvių kalbos gramatikos, Vilnius: Gimtasis žodis, p. 5.
„Morfologijos reiškinių analizės pagrindas – K. Jauniaus, J. Jablonskio, J. Damijonaičio, J. Ambraškos ir J. Žiugždos gramatikos, trys iš aštuoniolikos J. Žiugždos gramatikos leidimų (1943, 1946, 1971), J. Otrembskio gramatika ir visos akademinės lietuvių kalbos gramatikos, Jauniaus gramatika patenka į XX a. todėl, kad ji skaitytojams tapo prieinama tik šio amžiaus pradžioje (1911, 1916), ypač K. Būgos išversta į rusų kalbą.“
Iš kn.: Paulauskienė A. 2015, Svarbesniosios XX amžiaus lietuvių kalbos gramatikos, Vilnius: Gimtasis žodis.
Ulvydas Kazys 2002, Lietuvių kalbos prieveiksmiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
„Įžymiojo mūsų kalbininko Kazio Ulvydo pagrindinė tyrinėjimų sritis – lietuvių kalbos prieveiksmiai. Iš prieveiksmių jis apgynė daktaro disertaciją, parašė platų prieveiksmio skyrių tritomei „Lietuvių kalbos gramatikai“ (t. 2, 1971), įvairiuose kalbotyros leidiniuose išspausdino nemažai studijinių straipsnių apie šią kalbos dalį.“
V. Ambrazas, E. Valiulytė, iš kn.: Ulvydas K. 2002, Lietuvių kalbos prieveiksmiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p. V.
„Štai, sakysim, 1955 m. parašytoje K. Ulvydo disertacijoje „Dabartinės lietuvių kalbos prieveiksmiai“ visapusiškai buvo nušviestas vienaskaitos linksnių prieveiksmėjimo procesas ir ištirta linksninių bei prielinksninių prieveiksmių daryba, reikšmė ir vartosena. Disertacijos autorius, remdamasis nepaprastai gausia faktine medžiaga, surinkta iš liaudies šnekamosios kalbos ir raštų (grožinės literatūros kūrinių), parodė, kad svarbiausioji linksninių, prielinksninių konstrukcijų ir frazeologinių junginių prieveiksmėjimo sąlyga esanti jų aplinkybinė vartosena ir kad lengviau suprieveiksmėjančios tokios konstrukcijos ir tokie frazeologiniai junginiai, kurių pagrindinis dėmuo turįs apibendrintą reikšmę, priartėjančią prie prieveiksmio reikšmės. Be to, autorius taip pat nustatė, kad ne visi vienaskaitos linksniai vienodai prieveiksmėja: ryškiausią tendenciją prieveiksmėti rodąs įnagininkas, ypač kai jis eina būdo aplinkybe; tuo tarpu vardininkas dėl savo nominatyvinės reikšmės ir galininkas dėl savo stiprios objektinės reikšmės mažiausiai linksta į prieveiksmėjimą. Visi šie ir kiti po kruopščios analizės padaryti apibendrinimai yra didžiai vertingi ne tik lietuvių kalbos gramatikos mokslui, bet ir lietuvių literatūrinės kalbos praktikai — jos normų iškėlimui bei nustatymui.“
J. Palionis, iš str.: Palionis J. 1958, Lietuvių kalbotyros laimėjimai tarybinės santvarkos metais, Kalbotyra 1, p. 10.
Judžentytė Gintarė 2014, Bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Monografijos tema į mano gyvenimą atkeliavo skirtingais keliais: latvių kalbą priėmiau iš prof. habil. dr. B. Stundžios rankų, kai per pirmąją Rugsėjo 1-osios šventę V. Krėvės auditorijoje jis pasiūlė studijuoti baltistiką (arba tiksliau – lietuvių kalbą su užsienio (latvių) kalba); su semantika ir vietos prieveiksmiais artimiau susipažinau antrame kurse, tapusi prof. habil. dr. A. Rosino mokine.
Profesorius Rosinas buvo struktūrinės semantikos šalininkas. Mane, savo mokinę, jis taip pat skatino perprasti struktūrinės kalbotyros, tiksliau – struktūrinės semantikos, principus, todėl monografiją „Bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra“ skiriu šviesiam Jo atminimui pagerbti!
Šioje monografijoje nuodugniai aprašoma ne visos latvių kalbos sistemos, bet tik bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantika. Tokį pasirinkimą paskatino ankstesni tyrimai, leidę padaryti išvadą, kad latvių kalbos dialektuose randamų vietos prieveiksmių semantinė struktūra iš esmės nesiskiria nuo bendrinės latvių kalbos. Žinoma, kai kurie pavyzdžiai tarmės kontekste gali įgyti kiek kitokį semantinį atspalvį, bet fundamentaliosios struktūros tai nekeičia.“
G. Judžentytė, iš kn.: Judžentytė G. 2014, Bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 6.
„Gintarės Judžentytės monografija aktuali dėl keleto priežasčių: autorė sudarė bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių inventorių, išnagrinėjo semantinę šių vietos prieveiksmių struktūrą, pritaikė tinkamus komponentinės analizės ir opozicijų metodus, leidusius pateikti semantinę vietos prieveiksmių sistemą ir tipologines sąsajas su kitų kalbų vietos prieveiksmiais. Monografijos išvados svarios, aktualios ne tik latvistikai, bet ir baltistikai, indoeuropeistikai, kalbų tipologijai.“
D. Pakalniškienė, iš kn.: Judžentytė G. 2014, Bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Venckutė Regina, Babickienė Zofija 2013, Kalbos mokslo pagrindai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas
„Kalbotyros įvado kursas Lietuvos universitetuose paprastai dėstomas pagal juose patvirtintas programas ir jos ne visada yra identiškos, čia dėstomi tik patys bendriausi į bet kurią šio kurso programą įeinantys dalykai. Gal kiek plačiau nei įprasta apžvelgiama kalbotyros istorija ir gana daug vietos skirta kalbų klasifikacijai, nes norėta pateikti naujesnės informacijos apie pasaulio kalbas, kuri vadovėliuose lietuvių kalba yra gerokai senstelėjusi. Kiekvieno skyriaus gale pridedama su jame nagrinėtomis temomis susijusių savarankiškam darbui skirtų užduočių. Knyga baigiama papildomų užduočių ir kalbotyros skaitinių skyriumi. Tikėkimės, ji bus naudinga humanitarinių mokslų studijas Lietuvos universitetuose pradedantiems studentams.“
R. Venckutė, Z. Babickienė, iš kn.: Venckutė R., Babickienė Z. 2013, Kalbos mokslo pagrindai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, p. 7–8.
Ramonienė Meilutė, Pribušauskaitė Joana 2003, Praktinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Baltos lankos
„Ši praktinė lietuvių kalbos gramatika – naujo tipo lietuvių kalbos gramatika, pristatanti kalbos gramatinę sandarą funkciniu aspektu. Į kalbos gramatinę sistemą žvelgiama ne kaip į apibrėžtą taisyklių rinkinį, bet kaip į kalbos išteklius, leidžiančius kurti prasmes vartojant lietuvių kalbą kaip susižinojimo, bendravimo priemonę. Šioje gramatikoje pateikiama lietuvių kalbos gramatinė sandara nuo reikšmės, nuo funkcijos prie kalbos priemonių tai funkcijai reikšti. Tai vadinamoji „aktyvioji“ gramatika, skirta kalbėtojui ar rašančiajam tekstą, kuriančiajam kalbą. Šis gramatikos aprašas apima įvairių abstrakčiųjų sąvokų (erdvės, veiksmo, būsenos, laiko, požymio, būdo ir pan.) ir komunikacinių intencijų raišką (informuoti, paklausti, paneigti, reikšti nuostatas, nuomonę, liepti, abejoti ir pan.). Kiekvienas gramatinis reiškinys pristatomas nurodant dažniausiai dabartinėje kalboje pasitaikančią raišką ir pateikiant pavyzdžių iš dabartinės vartosenos – periodikos, radijo ir televizijos bei kitokio pobūdžio ne tik rašytinės, bet ir sakytinės kalbos.“
M. Ramonienė, J. Pribušauskaitė, iš kn.: Ramonienė M., Pribušauskaitė J. 2003, Praktinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Baltos lankos, p. 7.