Įsteigti Lietuvių kalbos katedrą Vilniaus universitete buvo pasiūlyta 1822 m. Tokios katedros steigimo projektą universiteto vadovybei buvo pateikęs universiteto adjunktas K. Kontrimas, tačiau jo sumanymas nebuvo įgyvendintas. Lietuvių kalbos katedra universitete buvo įkurta tik 1940 m. rudenį, kai Vilnius ir Vilniaus kraštas jau buvo grąžintas Lietuvai, kai iš Kauno į Vilnių buvo perkeltas Istorijos–filologijos fakultetas ir kai vietoj Lietuvių kalbos ir literatūros katedros buvo įsteigtos dvi atskiros: Lietuvių kalbos katedra ir Lietuvių literatūros katedra. Lietuvių kalbos kursus fakultete tada skaitė profesoriai P. Skardžius, A. Salys, J. Otrembskis ir kiti.
Antrojo pasaulinio karo metu, kai 1943 m. vokiečių valdžia Vilniaus universitetą uždarė, katedros darbas buvo nutrūkęs. Po karo Lietuvių kalbos katedra, kaip ir visas atkurtas universitetas, savo veiklą tęsė toliau. Iš pradžių čia buvo viena Lietuvių kalbos ir literatūros katedra. 1944–1946 m. katedroje buvo dėstomi tokie kalbos kursai: bendrinė lietuvių kalba (prof. J. Balčikonis), lyginamoji lietuvių ir latvių kalbų gramatika, prūsų kalba (prof. J. Otrembskis), lietuvių kalbos istorija (doc. J. Kruopas), lietuvių dialektologija, istorinė gramatika (vyr. dėst. J. Senkus), lenkų kalba ir elementarusis lietuvių kalbos kursas (vyr. dėst. E. Samaniūtė). Dėstytojų stigo, studentų buvo nedaug. Visi lituanistai – dėstytojai ir studentai – buvo nuolat tikrinami ir persekiojami sovietinių ideologų. Iš katedros buvo išvaryti teorines disciplinas pajėgūs skaityti J. Kruopas (katedros vedėjas 1950–1951 m.), J. Senkus, norėta susidoroti su prof. J. Balčikoniu (vedėju paskirtas po Kruopo). Tačiau lituanistai išgyveno tyliai ir atkakliai dirbdami savo darbą. Įkūrus atskiras Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos katedras, buvo pakviesta naujų dėstytojų. Lietuvių kalbos katedroje pradėjo dirbti J. Dovydaitis, J. Kabelka, E. Orvydienė, J. Palionis, K. Ulvydas, Z. Zinkevičius, J. Žukauskaitė ir kiti.
Aspirantūra prie katedros įkurta 1948 m. Pirmasis aspirantas buvo J. Palionis, vėliau į aspirantūrą įstojo ir ją baigė V. Grinaveckis, A. Laigonaitė, J. Kazlauskas, J. Pikčilingis, V. Urbutis. Nuo 1950 m. pagyvėjo katedros mokslinis darbas, buvo pradėtos leisti mokslinės knygos ir vadovėliai. Pirmąją filologijos mokslų kandidato disertaciją 1952 m. apgynė doc. J. Kruopas, vėliau ir kiti katedros nariai: J. Palionis (1953 m.), Z. Zinkevičius (1955 m.), A. Laigonaitė, J. Pikčilingis, V. Urbutis (1956 m.), J. Kazlauskas (1958 m.). Dauguma apgintų disertacijų buvo iš istorinės kalbotyros srities. Septintajame dešimtmetyje katedroje pradėjo dirbti nauja kalbininkų karta (A. Girdenis, E. Jakaitienė, A. Paulauskienė, A. Pupkis ir kiti), pagausėjo katedros aspirantų būrys: kelerius metus iš eilės buvo priimama po 3–4 būsimuosius mokslininkus, kurie iki šiol produktyviai dirba įvairiuose Lietuvos universitetuose. Tuo metu aktyviau buvo pradėtos tirti sinchroninės kalbotyros problemos, parašyta mokslinių darbų, remiantis naujesniais struktūriniais kalbos sistemos tyrimo metodais, toliau buvo vaisingai tęsiami tarmių ir kalbos istorijos tyrimai. Katedros veikla įsibėgėjo. Vedėjais tuo laikotarpiu buvo J. Palionis (1953–1959), J. Pikčilingis (1959–1968), V. Mažiulis (1968–1973).
Nuo 1967 m. katedroje pradėtos ginti filologijos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertacijos. 1967 m. daktaro disertacijas apgynė net trys kalbininkai: J. Palionis, J. Kazlauskas ir Z. Zinkevičius, po metų – V. Mažiulis, o 1971 m. – V. Urbutis. Vėliau tokias disertacijas apgynė A. Paulauskienė (1981 m.), A. Girdenis (1983 m.), A. Piročkinas (1987 m.), E. Jakaitienė (1988 m.), V. Labutis (1994 m.). Už sėkmingą mokslinį darbą keli katedros nariai buvo apdovanoti Lietuvos valstybinėmis premijomis: Z. Zinkevičius (1968 m. už darbą „Lietuvių dialektologija“ ir 1995 m. už kapitalinį veikalą „Lietuvių kalbos istorija“), J. Kazlauskas (1971 m. už knygą „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ – po mirties), A. Piročkinas (1979 m. už knygas „Prie bendrinės kalbos ištakų“, „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“), A. Girdenis (1980 m. už lietuvių kalbos vadovėlius mokyklai kartu su kitais autoriais), A. Paulauskienė (1997 m. už lietuvių kalbos morfologijos tyrinėjimus).
1973 m. išaugusi ir sustiprėjusi Lietuvių kalbos katedra buvo padalyta į dvi: Lietuvių kalbos ir Baltų filologijos. Nuo 1988 m. šių katedrų darbas buvo griežčiau profiliuotas: dabartinės kalbos disciplinas ėmėsi kuruoti Lietuvių kalbos, o istorinės kalbotyros dalykus – Baltų filologijos katedra. 1990 m. Lietuvių kalbos katedra buvo padalyta dar kartą: įsikūrė nauja Praktinės lietuvių kalbos (vėliau pavadinta Lituanistinių studijų) katedra, kuriai buvo pavesta rūpintis lietuvių kaip negimtosios kalbos mokymu.
Nuo 1973 iki 1988 m. katedrai vadovavo prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, 1988–1991 ir 1994–1996 m. jos vedėja buvo prof. habil. dr. Evalda Marija Jakaitienė, 1991–1993 m. – prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė, nuo 1996–2006 m. rudens – prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, nuo 2006 m. kovo mėn. – doc. dr. Antanas Smetona, kuriam tapus dekanu, 2007 m. rudenį vedėju paskirtas doc. dr. Artūras Judžentis, nuo 2009 m. rudens iki 2012 m. rudens – doc. dr. Nijolė Linkevičienė, nuo 2012 m. iki 2017 m. – prof. dr. Vytautas Kardelis; nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. – doc. dr. Vilma Zubaitienė.
Dar apie Lietuvių kalbos katedros istoriją galima paskaityti Kęstučio Bredelio straipsnyje:
Išgirsti apie Katedros istoriją galima ir prof. dr. Vytauto Kardelio interviu https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000128543?fbclid=IwAR1GAN16Gdw1Iw7zamztmN7bxdxhy18kYwI_cxG3W4vSo8aEjaNcmJIIcmM (klausyti nuo 15:38 iki 24:45 min.).
2020 m. lapkričio 12–13 d. VU Filologijos fakultete bus švenčiamas 80-asis Lietuvių kalbos katedros jubiliejus!
Lapkričio 12 d. organizuojamas mokslinis seminaras „Sinchroniniai ir diachroniniai lietuvių kalbos tyrimai“, lapkričio 13 d. – tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvių kalba Lietuvoje ir pasaulyje“.
Maloniai kviečiame dalyvauti!
Daugiau informacijos apie Lietuvių kalbos katedrą rasite čia https://www.flf.vu.lt/institutai/tki/struktura/lkk