Fonetiniai ir fonologiniai vokalizmo, konsonantizmo ir prozodijos sistemų tyrimai (tiek bendrinės kalbos, tiek tarmių) užima svarbią vietą bendrajame lietuvių kalbos tyrimų diskurse. Tarpukariu R. Ekblomo, A. Salio, J. Gerulio ir kitų lingvistų pradėta eksperimentinių tyrimų tradicija kokybinį ir kiekybinį pagreitį įgavo antroje XX a. pusėje, kai į minėtąsias sistemas imta žiūrėti iš fonologinės perspektyvos. Pagrindus jai – savitą Prahos lingvistinės mokyklos principų ir daniškosios glosematikų tradicijos sintezę – suformulavo A. Girdenis. Jo „Fonologija“ (1981) ir „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“ (1 leid. – 1995) tapo teoriniu pagrindu tolimesniems tarmių ir bendrinės kalbos tyrimams. A. Girdenio ir jo mokinių ypač daug nuveikta šiuo aspektu tiriant lietuvių kalbos tarmes (daugiausia jų vokalizmą ir prozodiją). Čia paminėtinas Lietuvių kalbos katedros narių (taip pat A. Girdenio mokinių) indėlis – R. Kliukienės (šiaurinių žemaičių konsonantizmo) ir V. Kardelio (rytų aukštaičių tarmių) tyrimai.
Per aptariamąjį laikotarpį daugėjo ir eksperimentinių tyrimų. Tobulėjant technologijoms, atsirado galimybių gilintis į fonetinio kalbos sluoksnio specifiką. Be įvairių fonologinių tarmių prozodijos klausimų sprendimo (A. Girdenio ir V. Kardelio mokslinių straipsnių šiais klausimais), pradėta svarstyti, pavyzdžiui, alternatyvias baltų kalbų priegaidžių akustinės struktūros interpretacijas, ieškoti naujų metodologinių sprendimų, akustiniu požiūriu nagrinėti prozodinių kalbos elementų sąveiką (E. Švagerio eksperimentiniai tyrimai).
Kaip matyti, ilgametė tradicija nenutrūksta, todėl galima pasidžiaugti, kad kalbamosios srities tyrimai yra sėkmingai tęsiami iki šių dienų.
Girdenis Aleksas 1995, Teoriniai fonologijos pagrindai, Vilnius: Vilniaus universitetas
„Šioje knygoje svarstomi ir sprendžiami svarbiausi lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių sinchroninės fonologijos klausimai, taip pat dėstomas sintezuojamas klasikinės (autonominės) fonologijos teorijos modelis, išsikristalizavęs daugelį metų mąstant apie lietuvių kalbos ir jos tarmių garsinį aspektą.
Knygoje apsiribojama klasikine sinchronine fonologija, kadangi generatyvinė fonologija, be jokios abejonės, yra tik modernizuota morfonologijos atmaina ir todėl priskirtina gramatikai (žr., pvz.: [Kuryłowicz, 1968b, 79; Linell, 1977; 1979, 142; Dressler, 1985, VIII, 1 tt.]; plg. [Achmanova, 1966, 52; Klimov, 1967, 75; Reformatskij, 1975, 88 tt.]). Tai, žinoma, nesukliudė pasinaudoti tam tikrais fonetiniais generatyvinių tyrimų rezultatais bei vienu kitu formaliu metodu. Saikingai atsižvelgiama ir į naujesniąsias generatyvinės fonologijos atmainas – vadinamąją autosegmentinę ir metrinę fonologiją, nors jos jau simbolizuoja lyg ir grįžimą prie klasikinių fonologijos ištakų.“
A. Girdenis, iš kn.: Girdenis A. 1995, Teoriniai fonologijos pagrindai, Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 7.
„Fonologija kaip savarankiška kalbos mokslo šaka susiformavo tarp dviejų pasaulinių karų, nors jos svarbiausios teorinės prielaidos randamos jau gerokai anksčiau J. Bodueno de Kurtenė ir F. de Sosiūro darbuose. Daugiausia šiai moderniosios kalbotyros sričiai yra nusipelniusi vadinamoji Prahos lingvistinė mokykla, ypač iš Rusijos kilę jos atstovai R. Jakobsonas ir N. Trubeckojus.“
A. Girdenis, iš str.: Girdenis A. 1981, Pirmoji lietuviška „fonologija“, Naujos knygos (1), p. 14.
Girdenis Aleksas 1996, Taip šneka tirkšliškiai: Šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla
„Rinkinys „Taip šneka tirkšliškiai“ skiriamas vienai iš centrinių šiaurės žemaičių telšiškių šnektų. Tekstai šifruoti iš magnetofono įrašų, darytų paslėptu mikrofonu Mažeĩkių rajono Tirkšlių̃ apylinkėje – iš pradžių Ùžlieknės kaime (1968–1972), vėliau (1973–1985) Daubãriuose. Įrašinėta įvairiais magnetofonais – daugiausia „BECHA“ ir „KOMETA“. Naudotasi paprastais (nekryptiniais) mikrofonais: kitokie šio pobūdžio įrašams būtų netikę. Kadangi pats esu tiriamosios šnektos atstovas ir tarp daugelio dialogų įrašymo bei jų sutranskribavimo praeidavo nedaug laiko, menkoka techninė įrašų kokybė tekstams negalėjo labai pakenkti. 1973–1985 m. įrašyta ir mano motinos Bronislãvos GIRDENÍENĖS-GEDGAUDÁITĖS (1902–1988) telefono pokalbių su savo dukteria Elenà LEŠČÌNSKIENE-GIRDENÝTE (g. 1933) bei kitais giminaičiais. <…>
Svarbus rinkinio komponentas yra lingvistiniai, etnografiniai, psicholingvistiniai komentarai, pateikiami išnašose. Komentuojami beveik visi reiškiniai, nukrypstantys nuo „oficialaus“ mokslinio tarmės vaizdo – viskas, kas nepaklūsta schematiškoms taisyklėms; kartais komentarai virsta nedideliais lingvistiniais etiudais. Tai įgalins skaitytoją susidaryti tikrą gyvos – lanksčios, varijuojančios, nuolatos kintančios – tarmės vaizdą, suvokti svarbesnius pokalbių ir specifinių jų bruožų motyvus.“
A. Girdenis, iš kn.: Girdenis A. 1996, Taip šneka tirkšliškiai: Šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 7–11.
Kliukienė Regina 2011, Šiaurės žemaičių tarmės konsonantizmas: akustinės ir audicinės ypatybės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Be to, kol kas nei Lietuvoje, nei apskritai baltų kalbotyroje neturime nė vienos monografijos, gvildenančios konsonantizmo problemas. Čia pirmą kartą vienos tarmės priebalsių sistema ištirta ir instrumentiniais, ir psichoakustiniais garsų analizės metodais. Taikomi kompleksiniai tyrimo ir statistikos duomenų vertinimo metodai, pripažinti visame pasaulyje (JAV, Skandinavijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kt.). Monografijoje aprašytos analizės išvados svarbios baltų kalbų tipologiniams ir diachroniniams tyrimams, kai kurios iš jų vertingos ir bendrajai kalbotyrai. Be abejonės, eksperimentiniai duomenys ir teorinės išvados gali būti naudojamos platesniuose dialektologijos darbuose, taip pat renkant ir tvarkant medžiagą Europos kalbų atlasui.“
R. Kliukienė, iš kn.: Kliukienė R. 2011, Šiaurės žemaičių tarmės konsonantizmas: akustinės ir audicinės ypatybės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 7.
„Monografijoje sinchroniškai analizuojamas šiaurės žemaičių tarmės priebalsynas: nustatomas priebalsinių fonemų inventorius, aptariami atlikto eksperimentinio tyrimo rezultatai, pateikiamos fonologinė, akustinė ir audicinė (psichoakustinė) šiaurės žemaičių priebalsių klasifikacijos, aprašoma priebalsių diferencinių požymių sistema. Galima su autore sutikti, kad telšiškių ir kretingiškių priebalsiai yra vienos sistemos – šiaurės žemaičių – nariai (9 psl.), tad tirti juos kartu ir metodiška, ir prasminga.
Tai pirmasis sisteminis lietuvių (ir ne tik lietuvių, kaip taikliai pastebi pati autorė pratarmėje) konsonantizmo aprašas. Monografijoje pateiktos išvados aktualios tarmių, bendrinės kalbos bei kalbų tipologiniams ir diachroniniams tyrimams (vėlgi tai mintys iš pratarmės, dėl kurių nediskutuotina). Todėl autorės ryžtas apibendrinti savo tyrimus ir juos pateikti vienoje knygoje tikrai sveikintinas. Reikia tik džiaugtis, kad pagaliau tokie perspektyvūs tyrimai, atlikti prieš du dešimtmečius rengiant disertaciją, bus lengviau prieinami visiems mokslininkams.“
A. Kazlauskienė, iš rec.: Kazlauskienė A. 2013, Regina Kliukienė, Šiaurės žemaičių tarmės konsonantizmas: akustinės ir audicinės ypatybės, Lietuvių kalba 7, p. 1.
Kardelis Vytautas 2009, Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai: ribos ir diferenciacija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Prieš gerą dešimtmetį susidomėjęs šiaurės rytų vilniškiais, vis puoselėjau mintį išsamiai aprašyti jų fonologinę sistemą. Tačiau išsamiau susipažinęs su padėtimi, klausydamas surinktus garso įrašus, kurių ilgainiui vis daugėjo, ir transkribuodamas tekstus supratau, kad tokį darbą padaryti dar neatėjo tinkamas laikas. Todėl kol kas nutariau pasirinkti du, mano galva, svarbius ir probleminius aspektus – aptarti šiaurės rytų vilniškių plotą bei ribas ir panagrinėti vidinę diferenciaciją. Šis tyrimas – sinchroninis, fonologinis, paremtas struktūrinės dialektologijos ir lietuvių A. Girdenio fonologijos mokyklos teoriniais ir metodiniais principais. Į jo rezultatus reikia žiūrėti kaip į tam tikras tolesnio ir išsamesnio šiaurės rytų vilniškių ploto, o gal ir visos vilniškių patarmės fonologinės sistemos nagrinėjimo gaires. Ar tos gairės liks dialektologijos tėkmėse, ar bus ištrauktos ir numestos krante, parodys būsima skaitytojui patikėtų pasvarstymų kritika ir, žinoma, laikas.“
V. Kardelis, iš kn.: Kardelis V. 2009, Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai: ribos ir diferenciacija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 7.
„Monografijoje autorius vietoj tradicinės, arba atomistinės, klasifikacijos įtvirtina struktūrinės dialektologijos principais paremtą šiaurės rytų vilniškių diferenciaciją. Kardelio klasifikacija remiasi paradigmine fonemų identifikacija ir vokalizmo sistemos tyrimu (sintagminės fonemų klasės ir prozodija netiriami kaip neaktualūs ar iškeltiems tikslams pasiekti nebūtini dalykai). Iš savo tyrimo lauko autorius taip pat eliminuoja vilniškiams priskirtinas Baltarusijos ir Latvijos lietuviškas salas, Svirkų arealą bei Adutiškio miestelį, tačiau galutinėje klasifikacijoje pastarąsias dvi šnektas priskiria mišriajam arealui. Vadinasi, monografija reprezentuoja visą šiaurės rytų vilniškių plotą. Svarbu pabrėžti, kad Kardelis naudojosi patikima ir autentiška medžiaga – ekspedicijų įrašais, kuriuos pats transkribavo. Sukaupta tikrai gausi faktinė medžiaga iš viso Ignalinos rajono ir lietuviškosios Švenčionių rajono dalies, neaplenkiant mažų kaimų ir vienkiemių.“
J. Urbonavičienė, iš rec.: Urbonavičienė J. 2011, Vytautas Kardelis, Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai: ribos ir diferenciacija, Lietuvių kalba 5, p. 1.
Kardelis Vytautas 2018, Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas. Aukštaičiai, Vilnius: Vilniaus universitetas
„Nuo pirmosios mano monografijos „Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai: ribos ir diferenciacija“, kurią publikavau 2009 metais, prabėgo beveik dešimtmetis. Per jį gerokai pasikeitė mano požiūris ne tik į dialektologiją, bet ir į lingvistiką apskritai. Tam didelę įtaką padarė ne tik lietuvių ir Vakarų lingvistų darbų studijos, bet ir įvairiapusės diskusijos su kolegomis. Pirmojoje monografijoje dar nebuvau galutinai išsivadavęs iš tradicinio tipofobinio požiūrio, šioje – mąstymo lūžis iš tipofobijos į tipofiliją, manau, jau yra įvykęs. Būtent jo vedamas ir stengiausi sudėlioti naujosios monografijos struktūrą ir rašyti tekstą. Svarbiausia šios monografijos mintis – į lietuvių kalbos plotą pažvelgti šiek tiek kitaip, negu tai buvo daroma iki šiol, ir pateikti tokio žvilgsnio rezultatus. Tie rezultatai yra toli gražu negalutiniai, tik diskusiniai, turintys tolesnę perspektyvą – galimi modifikuoti, tikslinti, pertvarkyti. Svarbiausias šios monografijos tikslas – išjudinti ne tik dialektologų bendruomenės, bet ir kitų sričių lingvistų diskusijas, kurių pastaruoju metu, man regis, tikrai trūksta. Ir vėl būtinai turiu pridurti – konstruktyvias diskusijas, o ne plikas emocijas.“
V. Kardelis, iš kn.: Kardelis V. 2018, Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas. Aukštaičiai, Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 7–8.