Lietuvių kalbos didaktikos klausimai, pedagogų rengimas, universiteto dėstytojų bendradarbiavimas su mokytojais visada buvo aktualūs Lietuvių kalbos katedros žmonėms. Visi šios srities specialistai patys dirbo mokykloje ir tiesiogiai buvo susipažinę su įvairiomis švietimo aktualijomis.
Pirmiausia šių veiklų ėmėsi A. Ašmantas, savo straipsniais ir paskaitomis teikęs visapusišką pagalbą tuometinei pedagoginei bendruomenei. Vėliau porą dešimtmečių didžiausias indėlis į šią sritį buvo P. Gailiūno. 1977 m. išleistas studijų vadovas aukštosioms mokykloms „Lietuvių kalbos metodika“. Kelis dešimtmečius mokytojams, dėstytojams, studentams ir mokiniams metodines knygas, pratybų leidinius rengusio A. Šoblinsko veiklą vainikavo vadovėlis aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentams „Lietuvių kalbos didaktika“ (1987). Neįkainojamas indėlis į lietuvių kalbos mokymą – daugiau negu pusšimtį metų B. Dobrovolskio kartu su A. Girdeniu, R. Koženiauskiene ir kitais bendraautoriais leisti vadovėliai įvairių klasių mokiniams. Iš šių knygų mokykloje mokėsi kelios kartos. Vadovėlių rengimo tradicijas pratęsė A. Smetona ir I. Smetonienė. Pastaraisiais metais B. Dobrovolskis parengė leidinių, skirtų lietuvių kalbos rašybai ir skyrybai įtvirtinti (2018, 2019).
Pastaraisiais dešimtmečiais didaktika besidomintiems studentams aktyviai talkina K. Bredelis, padėdamas susiorientuoti nuolat kintančiame švietimo tendencijų pasaulyje.
Šoblinskas Adomas 1987, Lietuvių kalbos didaktika, Vilnius: Mokslas
„Plačiausiai aptariami tie lietuvių kalbos programos skyriai, kurie patys reikšmingiausi arba mūsų mokyklose dar neturi dėstymo tradicijų, nesukaupta reikiama patirtis. Vadovėlio apimtis neleido aprėpti visos lietuvių kalbos didaktikos bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje; kita vertus, daugelis klausimų yra gvildenti ankstesnių autorių, todėl nėra reikalo juos smulkiau nagrinėti. Pirmiausia stengtasi pateikti teorinius lietuvių kalbos mokymo pagrindus, atskleisti jo didaktinę sistemą. Šalia šio autorius turėjo ir kitą tikslą – būsimąjį mokytoją lituanistą išmokyti dialektiškai mąstyti, nes, kad ir koks platus ir tobulas būtų vadovėlis, vis vien jis niekada neaprėps visų problemų, kurios iškyla praktiniame mokomajame darbe, pirmiausia lietuvių kalbos pamokose. Tuo tikslu kiekvieno skyriaus ir stambesnio poskyrio pabaigoje įdėtos užduotys.“
A. Šoblinskas, iš kn.: Šoblinskas A. 1987, Lietuvių kalbos didaktika, Vilnius: Mokslas, p. 3.
Gailiūnas Pranas 1973, Lietuvių kalbos dėstymo metodika: savikontrolės pratimai: programuoto mokymo priemonė, Vilnius: Lietuvių kalbos katedra
„Lietuvių kalbos dėstymo metodikos savikontrolės pratimai yra programuoto mokymo priemonė. Jos tikslas – padėti studentams (ypač neakivaizdinio skyriaus studentams) savarankiškai pasitikrinti per paskaitas, taip pat studijuojant metodinę literatūrą, įgytas žinias.
Leidinyje savikontrolės pratimai yra dvejopi: PAPRASTIEJI SAVIKONTROLĖS PRATIMAI ir SAVIKONTROLĖS PRATIMAI SU PERFORUOTOMIS PLOKŠTELĖMIS. Dalis klausimų bei uždavinių, iš kurių sudaryti pratimai, yra beveik tie patys ir pirmosios, ir antrosios rūšies pratimuose (skiriasi jie neesminiais turinio ir formos dalykais). Tad mokėjimą galima tikrintis ir pirmaisiais pratimais (be plokštelių), ir antraisiais – su plokštelėmis. Paprastesni pirmieji pratimai; pratimai su plokštelėmis – sudėtingesni: reikia turėti plokštelę, mokėti ja naudotis. Betgi antrieji pratimai daug kam įdomesni, todėl gali būti ir naudingesni.“
P. Gailiūnas, iš kn.: Gailiūnas P. 1973, Lietuvių kalbos dėstymo metodika: savikontrolės pratimai: programuoto mokymo priemonė, Vilnius: Lietuvių kalbos katedra, p. 1.
Dobrovolskis Bronius 2019, Lietuvių kalbos skyrybos kartojimo pratimai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
„Šio rašybos kartojimo pratimų rinkinio tikslas – padėti mokiniams įveikti susidariusias rašybos žinių spragas, pakoreguoti ir sutvirtinti atitinkamus įgūdžius. Mokinys, atlikdamas pratimus, turėtų susidaryti aiškesnį atskirų rašybos temų visumos vaizdą, suvokti, kas sudaro kiekvienos jų turinį, nutuokti, kuo tema prasideda ir kuo baigiasi, kas itin svarbu ir kas gal ne taip aktualu. Tai didintų mokinio pasitikėjimą savo jėgomis, neleistų pasiklysti tarp taisyklių ir jų išimčių. Manytume, kad pateikiami pratimai sudarys prielaidas skatinti mokinius mąstyti ir aktyviai veikti: atpažinti rūpimas ortogramas, jas analizuoti, lyginti, grupuoti, sisteminti ir apibendrinti, skirti esminius dalykus nuo neesminių, žodžio rašymą sklandžiai susieti su taisykle.“
B. Dobrovolskis, iš kn.: Dobrovolskis B. 2018, Lietuvių kalbos rašybos kartojimo pratimai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 7.
„Sudarant ir parenkant skyrybos kartojimo pratimus, stengtasi kuo įdėmiau atsižvelgti į mokinių poreikius, kurie ryškėja iš daromų skyrybos pražangų kuriamuose tekstuose, rašomuose diktantuose ir kt. Vienos tų pražangų padaromos dėl skyrybos žinių trūkumo, kitos atsiranda dėl to, kad patiriama sunkumų turimas žinias taikant: skyrybos ženklai parašomi ir ten, kur jų nereikia, o sudėtingesnės sandaros sakiniuose jie padedami ne visi.
Tiems, kurie yra kiek primiršę skyrybos dalykus, numatyti teminiai pratimai. Jie sudarys sąlygas prisiminti skiriamąsias konstrukcijas, jų skyrimo taisykles, užpildyti kitas žinių spragas. Tikėtina, kad, atlikdami rūpimos temos užduotis (aiškindami skyrybą, dėdami praleistus skyrybos ženklus, kurdami tam tikros sandaros sakinius, įrašydami į sakinius nurodytas konstrukcijas, kuriuo nors požiūriu jas modifikuodami ar grupuodami ir pan.), mokiniai pajus natūralų poreikį ieškoti atsakymų mokomosiose knygose (vadovėliuose, žinynuose ir kt.), klausti mokytojo, tartis su geriau skyrybą išmanančiais bendraklasiais. Tai padės papildyti ir patikslinti skyrybos žinias, iki galo perprasti skyrybos ženklų rašymo taisykles, kryptingai ugdytis skyrybos įgūdžius.“
B. Dobrovolskis, iš kn.: Dobrovolskis B. 2019, Lietuvių kalbos skyrybos kartojimo pratimai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 7.
Paulauskienė Aldona, Tarvydytė Danutė 1998, Žodyno normos ir dabartinė vartosena, Vilnius: Šviesa
„Žodyno normos ir dabartinė vartosena“ parengta tuo pačiu principu: apibrėžiama norma ir nurodoma, kokių nukrypimų nuo jos esama dabartinėje kalboje. Knygos pavadinimas rodo, kad čia tiriama taisyklinga ir netaisyklinga savų, lietuviškų, žodžių vartosena. Tai vadinamieji semantizmai – žodžiai, kurių viena kita reikšmė atsiradusi daugiausia dėl slavų (rusų ir lenkų) kalbų įtakos. <…>
Taisomų žodžių kiekis vos persirita per šimtą. Ne tiek kiekis, kiek vartojimo dažnumas daro kalbą netaisyklingą. Žinant, kad tokių netaisyklingai vartojamų savos kalbos žodžių nedaug, galima ryžtis juos išmokti. Todėl ir manome, kad ši knyga pirmiausia galėtų tikti mokyklai, redaktoriams, žurnalistams ir visiems, kuriems rūpi gimtosios kalbos kultūra. Stengėmės, kad ji būtų lengvai skaitoma, kad skatintų pamąstyti apie žodžius, jų reikšmių kitimą, norminimo istoriją ir perspektyvą.“
A. Paulauskienė, D. Tarvydytė, iš kn.: Paulauskienė A., Tarvydytė D. 1998, Žodyno normos ir dabartinė vartosena, Vilnius: Šviesa, p. 7–9.
Koženiauskienė Regina, Dobrovolskis Bronius, Zinkevičius Zigmas 1999, Lietuvių kalba. Vadovėlis IX klasei, Kaunas: Šviesa
„O kokia svarbi žmogui sakytinė kalba! Tu žodžiu atsakinėji per pamokas – taigi jau dabar kalbi viešai. Vėliau tikriausiai prireiks kalbėti susirinkimè, perskaityti pranešimą, pasveikinti jubiliatą, pasakyti žodį prie kapo, dalyvauti diskusijoje, imti ar duoti interviu, kalbėti per radiją ar televiziją. Gal pretenduosi į kokį postą. Neabejok – stodamas į bet kurią tarnybą būsi ne vienas kandidatas. Be abejo, turėti pateikti programą, įtikinti, kad Tavo gebėjimai ar Tavasis projektas yra pranašesni, turėsi argumentuotai samprotauti, etiškai diskutuoti, laikytis kalbos etiketo. Kiekviename žingsnyje bendrausi su žmonėmis ir atsiskleisi jiems savo kalba. Kalba bus Tavo kultūros ir veiklos, Tavo proto ir sielos veidrodis.
Kiekvienas kalbėjimas ir rašymas turi savo stiliaus normas ir savą „poetiką“. Kaip suvokti tas normas, kaip ugdyti kalbos taisyklingumo ir stiliaus jausmą – to mes ir mokysime. Įsitikinsi, kad gebėjimas bet kokiomis aplinkybėmis laisvai, taisyklingai ir protingai reikšti mintis žodžiu bei raštu kelia pasitikėjimą savo verte ir teikia nemaža džiaugsmo. Auk ir jauskis laisvas, būk ištvermingas ir kultūringas žmogus. Tokią galimybę Tau suteikia gimtoji kalba.“
R. Koženiauskienė, B. Dobrovolskis, Z. Zinkevičius, iš vad.: Koženiauskienė R., Dobrovolskis B., Zinkevičius Z. 1999, Lietuvių kalba. Vadovėlis IX klasei, Kaunas: Šviesa.